Psichoterapija – kelionė į tikrovę

„Terapijos esmė – išmokti matyti tikrovę be iliuzijų.“
– Erich Fromm

Šiuolaikiniame pasaulyje esame pripratę prie kaukių, paviršutiniškų pokalbių, „tinkamo elgesio“ ir banalių frazių. Tačiau psichoterapijoje visa tai paliekama už durų. Čia prasideda nuoga, kartais nemaloni, bet išlaisvinanti tiesa.

Erich Fromm teigė, kad vienas esminių terapijos tikslų – išmokti matyti save ir pasaulį be saviapgaulės, be melo, be iliuzijų. Ne todėl, kad tikrovė visada maloni, bet todėl, kad tik tiesoje galima gyventi autentiškai.

Žmonės dažnai kuria iliuzijas:

·        Apie save („Aš niekada nesu piktas“, „Aš tiesiog stengiuosi visiems padėti“),

·        Apie kitus („Jis manęs tikrai niekada neįskaudintų“),

·        Apie pasaulį („Jei būsiu geras, viskas visada susiklostys gerai“).

Tai apsauginiai mechanizmai, padedantys išgyventi, bet ilgainiui jie tampa kalėjimu. Iškreiptas tikrovės matymas gali atnešti: pasikartojančius konfliktus, santykių problemas, tuštumos jausmą, neaiškų vidinį skausmą ar prasmės trūkumą.

Psichoterapijoje klientas pirmą kartą gali patirti erdvę, kur nėra apsimetinėjimo. Tai gali būti ir gąsdinanti, ir išlaisvinanti patirtis.

Erich Fromm rašė, kad pacientas turi pajusti:

1.     Tikrovės atmosferą – nuo pat pirmų minučių turi būti aišku, kad čia nėra melo. Tai nėra dar viena vieta, kur reikia vaidinti.

2.     Autentiškumą – terapeutas neslepia už profesionalios kaukės, bet pats yra autentiškas žmogus, kuris irgi žino, ką reiškia būti gyvu.

3.     Dėmesį banalybėms – terapijoje nenormali norma yra tai, kad čia net banaliausi žodžiai klausiami: „O ką tai tau reiškia?“; „Kodėl taip pasakei?“ – nes banalybė dažnai slepia būtent tai, ko žmogus nenori pamatyti.

Terapijoje pradedame pamažu atpažinti, kuriose gyvenimo srityse apsimetame, slepiamės ar neigiam tai, kas akivaizdu. Pvz.:

„Aš visada stengiuosi dėl kitų“ → Kodėl man tai taip svarbu? Ko bijau, jei to nedarysiu?

„Man viskas gerai“ → Kodėl taip sunku pripažinti, kad man skauda?

Tai reiškia, kad mokomės matyti ne tik tai, ką norime apie save manyti, bet ir tai, ką ilgai slėpėme: pyktį, pavydą, silpnumą, priklausomybę, egoizmą ar baimę. Ne tam, kad save smerktume, o tam, kad priimtume save visą – su šviesa ir šešėliu.

Suvokiame, kad pasaulis ne visada teisingas.
Kad žmonės nebūtinai bus tokie, kokių norime.
Kad gyvenimas kartais skaudus – bet vis tiek vertingas.
Tik tuomet galime gyventi brandžiau, nebesiremdami rožiniais akiniais ar naivumu.

Frommas pabrėžė, kad svarbu nesikratyti banalybių dėl banalybių, bet mokėti atpažinti, kada kalba tuščia, o kada – gyva.

Terapijoje:
Klausimai turi būti gyvi – ne iš vadovėlio.
Žodžiai turi būti tikri – ne automatiniai.
Bendravimas turi būti pagrįstas gyvu kontaktu, ne fasadu.

Tai reiškia, kad kartais terapeutas gali net sustabdyti klientą sakantį: „Na, aš tiesiog pavargęs nuo visko…“ ir paklausti: „O kas iš tikrųjų tave išsekina?“

Tikrovės matymas nereiškia tapti cinišku, atšalusiu ar negatyviu. Tai reiškia būti blaiviu, būti sąžiningu su savimi, suvokti, kad gyvenimas yra mišinys šviesos ir tamsos.

Tikrovės priėmimas – tai subrendimo ženklas, tai pagrindas tikriems santykiams, tikrai meilei ir tikram džiaugsmui. Juk galima džiaugtis tik tuo, kas tikra – ne iliuzijomis.

Terapija – tai ne vien pagalba „susitvarkyti su emocijomis“, bet kelias į autentišką gyvenimą, grįstą tikrove. Tai procesas, kuris reikalauja drąsos, bet dovanoja laisvę būti savimi, be apsimetinėjimo, be tuštybės, be kaukių.

„Terapijos esmė – sugrąžinti žmogui galimybę gyventi tiesoje. Nes tik tada jis gali gyventi visavertį, laisvą gyvenimą.“ – E. Fromm