„Meditacija nėra būdas jaustis gerai. Tai būdas susitikti su savimi.“
– Chögyam Trungpa
Šiuolaikinėje kultūroje meditacija dažnai pateikiama kaip priemonė atsipalaidavimui, nerimo mažinimui ar produktyvumui didinti. Tai lyg dvasinis vaistas – jei blogai jautiesi, pamedituok. Tačiau tie, kurie tikrai išbando meditaciją, greitai supranta: tai ne greitas pataisymas, o gilus ir kartais nepatogus susitikimas su tikrove.
Kas yra meditacija?
Traleg Kyabgon sako, kad meditacija nėra būdas „tuštinti protą“ ar „užgniaužti mintis“. Tai nėra pasiekimo būsena. Meditacija – tai nuolatinis grįžimas prie to, kas yra, su atvirumu ir be vertinimo.
Ji remiasi trumpu ir paprastu principu:
Atsisėsk. Stebėk kvėpavimą. Pastebėk, kai nuklysti. Grįžk.
Skamba paprastai, bet praktikoje – tai labai gilus darbas su savimi. Medituodami mes susitinkame su savo išsiblaškymu, nerimu, nuoboduliu, priešiškumu, net vidiniu skausmu. Ir tai – sveika.
„Meditacija moko būti su savo patirtimi be bėgimo, be koregavimo, be slopinimo.“
– Traleg Kyabgon
Ką meditacija duoda?
- Vidinę erdvę.
Ji nesustabdo minčių, bet sukuria daugiau vietos tarp jų. Jūs tampate ne savo minčių auka, o jų stebėtoju. - Sąmoningumą kūnui.
Kvėpavimo stebėjimas moko sugrįžti į kūną – į dabartį. Tai gydo atitrūkimą, kuris būdingas nerimui ar depresijai. - Ryšį su savimi.
Kai mes sustojame, pagaliau išgirstame, kas viduje tikrai vyksta. Ir tai – pirmas žingsnis link pokyčio. - Kantrybę ir švelnumą sau.
Vien meditacijos praktika moko priimti save – ir tą, kuris blaškosi, ir tą, kuris bando grįžti.
Kaip atrodo praktika?
Padėtis: patogi, bet vertikali. Nugarą laikome tiesiai, kad palaikytume budrumą.
Žvilgsnis: šiek tiek nuleistas, neįtemptas, ne fiksuotas.
Kvėpavimas: natūralus. Mes jį tik stebime – nevaldome.
Kryptis: kai pastebime, kad blaškomės, grįžtame prie kvėpavimo. Su švelnumu, be kritikos.
Tai viskas. Ir tai yra viskas.
„Tikroji meditacija – tai ne speciali būsena. Tai buvimas tame, kas vyksta.“
– Chögyam Trungpa
Ką žmonės dažniausiai daro neteisingai?
Galvoja, kad meditacija turi būti „rami“. Ne. Ji būna ir nerami, ir chaotiška – tai dalis praktikos.
Nori greitų rezultatų. Tačiau meditacija – tai ilgalaikė draugystė su savo protu.
Naudoja meditaciją kaip pabėgimą. Tikroji meditacija – tai buvimas su tuo, nuo ko nori pabėgti.
Meditacija ir psichoterapija: kur susikerta?
Tiek meditacija, tiek psichoterapija moko būti su savimi, tačiau jų kelias – skirtingas. Viena veda per tylą ir nušvitusį žvilgsnį į dabartį, kita – per atvirą pokalbį, refleksiją ir žaizdų tyrinėjimą. Vis dėlto, šios dvi praktikos susitinka bendrame tikslų lauke – išsilaisvinimo nuo kančios, autentiškumo paieškos, sąmoningumo ir giluminio buvimo.
Kaip teigia Zen Buddhism and Psychoanalysis bendraautoriai, zen praktika ir psichoterapija yra dvi kryptys, siekiančios to paties: „grąžinti žmogų į autentišką, neiškreiptą buvimo būseną“. Erichas Frommas vadina tai žmogiškumo susigrąžinimu – išsilaisvinimu nuo ego gynybų, neurotinių prisirišimų, baimių, kurios trukdo žmogui patirti gyvenimą kaip gyvą, pilną ir besikeičiantį.
„Psichoterapija gydo žmogų nuo to, kad jis negali būti savimi, o zen – kviečia būti tuo, kuo jis visada jau buvo“
(Erich Fromm)
Zen meditacijoje nėra tikslo „tobulėti“ ar „tapti geresniu žmogumi“. Atvirkščiai – visa praktika yra grįžimas į čia ir dabar, į pirminį sąmoningumą, kuris egzistuoja už vertinimų, minčių ir istorijų. Psichoterapijoje, ypač humanistinėje ar egzistencinėje tradicijoje, šis tikslas taip pat tampa svarbus: pamatyti žmogų tokį, koks jis yra – be kaukių, be vaidmenų, be baimės būti netinkamu.
Abi praktikos taip pat siekia peržengti ego ribas – ne sunaikinti ego, bet jį išplėsti, padaryti lankstesnį, pralaidesnį gyvenimui. Psichoterapija padeda atpažinti ir apdoroti gynybinius mechanizmus, o zen – paleisti jų poreikį, kai iškyla akistata su buvimu tokiu, koks jis yra.
Kada šios praktikos papildo viena kitą?
- Žmonės, praktikuojantys zen meditaciją, gali pastebėti, kad jų patirtys iškelia užslėptus vidinius konfliktus. Tokiu atveju psichoterapija padeda įvardyti ir integruoti tai, kas pasąmonėje ieško balsų.
- Žmonės, besilankantys terapijoje, dažnai susiduria su savo vidinio liudytojo silpnumu – jiems sunku būti su emocijomis nevertinant jų. Čia meditacija suteikia labai vertingą buvimo mokymą – neišvengimo praktikos įrankį.
Bendras vardiklis – tikrumas
Frommo požiūriu, šiuolaikinis žmogus dažnai jaučiasi „atitrūkęs“ nuo savęs, kitų ir pasaulio. Psichoterapija, kaip ir zen, kviečia grįžti į autentiškumą – ne kaip idealą, bet kaip gyvą, nuolatos besikeičiančią patirtį.
„Mes mokomės būti – tyliai, be tikslų, be pasiekimų, be kontrolės. Tiesiog būti.“
(D.T. Suzuki)
Jei norite išmokti medituoti – nepradėkite nuo idealo
Pradėkite nuo savęs – tokio, koks esate. Nuo minčių, kurios blaško. Nuo kūno, kuris nerimsta. Nuo to, kad sunku. Ir grįžkite. Vienu įkvėpimu, viena akimirka vienu metu.
Literatūra
Kyabgon, T. (2014). The essence of Buddhism: An introduction to its philosophy and practice. Shambhala Publications.
Fromm, E., Suzuki, D. T., & De Martino, R. (1960). Zen Buddhism and psychoanalysis.