Dalis žmonių į terapiją ateina jau viską žinodami. Jie gali tiksliai apibūdinti savo nerimo mechanizmą — kada jis pasirodo, iš kur greičiausiai kilęs, kokius vaikystės epizodus atkartoja. Jie perskaitę daugiau psichologinės literatūros nei vidutinis psichologijos studentas, žino savo prisirišimo stilių ir gynybas, kartais atsineša ir dirbtinio intelekto parengtą savo asmenybės analizę. Analizė dažnai būna tvarkinga. Tačiau niekuo nepadeda.
Supratimas kaip atstumas
Pirmas dalykas, kurį verta pasakyti: tai ne intelekto trūkumas, o jo šešėlinė pusė. Aiškinimas visada vyksta saugiu atstumu nuo to, kas aiškinama. Galiu tiksliai apibūdinti savo baimę — ir būtent tuo momentu aš jos nejaučiu: kalbu apie ją, žiūriu į ją iš šono, laikau rankos atstumu. Supratimas tada atlieka ne pažinimo, o apsaugos funkciją. Kuo tikslesnis paaiškinimas, tuo tvirtesnė siena.
Psichoterapijoje tai vadinama intelektualizacija. Dažniausiai tai — kadaise gyvybiškai svarbus pasiekimas. Vaikui, augusiam aplinkoje, kur jausmams nebuvo vietos arba jie buvo pavojingi, mąstymas tapdavo išsigelbėjimu: vienintelė erdvė, kurioje jis buvo savarankiškas, saugus, gal net pranašesnis. Žmogus, kuris šiandien viską supranta ir nieko nejaučia, kažkada tokiu būdu išsigelbėjo. Bėda ta, kad instrumentas, kuris gelbėjo, ilgainiui ima izoliuoti — nuo kitų ir nuo savęs.
Kodėl žinojimas nekeičia
Jei supratimas keistų psichiką, užtektų perskaityti gerą knygą ar dvi. Bet taip nėra, ir priežastis paprasta, nors nemaloni racionaliam protui: psichika keičiasi ne nuo informacijos, o nuo patyrimo. Galima puikiai išmanyti muzikos teoriją ir negirdėti muzikos. Galima žinoti, kad tavo savikritika — internalizuotas tėvo balsas, ir toliau kasdien jo klausytis kaip savo.
Jungas skyrė paaiškinimą nuo patirto išgyvenimo ir laikė, kad tikrasis pokytis priklauso pastarajam. Tai nereiškia, kad supratimas nėra vertingas. Jis yra būtinas, bet nepakankamas. Racionalus supratimas panašus į žemėlapį: be jo lengva pasiklysti, tačiau žemėlapio studijavimas nėra ėjimas. O neurotinis mechanizmas kaip tik ir siūlo mainus: studijuok žemėlapį toliau, dar detaliau, dar vieną knygą — tik neik.
Kas tada vyksta terapijoje
Natūralus klausimas: jei aš ir taip viską suprantu, ką man duos terapija — dar vieną interpretaciją? Ne visai. Tikėtina, kad jūsų supratimas ir taip geras; kartais klientai savo situaciją aiškina tiksliau nei bet kuris vadovėlis.
Terapijoje su tokiu žmogumi darbas prasideda kitur — ten, kur aiškinimas baigiasi. Kas lieka, kai pasakei viską, ką žinai, ir įsivyrauja tyla? Kas vyksta kūne, kai pokalbis priartėja prie tam tikros vietos ir staiga norisi pereiti prie teorijos? Būtent tos vietos — ne turinys, o momentai, kai supratimas įsijungia kaip apsauga — ir yra tikroji medžiaga. Jos pastebimos tik lėtai ir tik santykyje su kitu žmogumi, nes vienatvėje protas visada laimi: jis pats klausia ir pats atsako.
Tai lėtesnis darbas, nei norėtųsi. Racionaliam žmogui jis iš pradžių gali atrodyti neefektyvus — per mažai išvadų per valandą. O dar terapeutas nuolatos klausinėja „ką dabar jaučiate?”, kai pats nežinai, ką jauti. Ir apskritai — „kas tie jausmai ir kam tiek daug apie juos kalbėti? Geriau darykim, ką nors.” Bet šio terapinio darbo tikslas kitas: ne dar kartą suprasti savo gyvenimą, o pagaliau atsidurti jame.
Haroldas Petkus — psichologas, dirbu analitinės (C. G. Jungo) psichologijos kryptimi. Konsultuoju Kaune ir nuotoliu, lietuvių ir anglų kalbomis. Šiuo metu priimu naujus klientus. → Apie mano darbo būdą)