Vaikystė turėtų būti vieta, kur saugumas, meilė ir nuspėjamumas padeda augti. Tačiau tiems, kurie augo šeimoje, kur vienas ar abu tėvai turėjo priklausomybės nuo alkoholio problemų, vaikystė dažnai tampa išgyvenimo mokykla. Šie žmonės vadinami suaugusiais alkoholikų vaikais (SAV) – tai ne oficiali diagnozė, bet svarbus psichologinis konstruktas, padedantis suprasti ilgalaikį poveikį.
Remiantis Janet G. Woititz įžvalgomis iš knygos „Suaugę alkoholikų vaikai“, SAV neretai su savimi nešasi emocinį „paveldą“, kuris veikia jų savivertę, santykius ir gebėjimą jaustis saugiai pasaulyje.
Vaikystė šeimoje su priklausomybe: ko nemato aplinkiniai
Gyvenimas su priklausomybe dažnai yra chaotiškas. Jis pasižymi emociniu nepastovumu, gėdos slėpimu, nesaugiomis ribomis, užgniaužtomis emocijomis. Daugelis SAV vaikystėje išmoksta ne jausti, o numatyti – kada įvyks sprogimas, kada teks gelbėti, kada būti nematomu.
Toks prisitaikymas, nors ir būtinas vaikystėje, suaugus dažnai virsta į elgesio modelius, kurie trukdo gyventi visavertį gyvenimą.
Kas būdinga suaugusiems alkoholikų vaikams?
1. Sumažėjęs savęs vertinimas
SAV dažnai jaučiasi nepilnaverčiai, bijo klysti, būti atstumti. Meilė sau atrodo svetima, nes vaikystėje jos trūko arba ji buvo sąlyginė.
2. „Gelbėtojo“ vaidmuo
Jie jaučia pareigą rūpintis kitais, net kai tai vyksta jų pačių gerovės sąskaita. Šis vaidmuo atspindi vaikystės pastangas palaikyti „tvarką“ namuose.
3. Intymumo baimė
Nors jie trokšta artumo, artimi santykiai dažnai kelia nerimą. Pasitikėjimas kitais atrodo pavojingas – vaikystėje tai dažnai buvo nesaugu.
4. Kontrolės ir perfekcionizmo poreikis
Gyvenę nenuspėjamoje aplinkoje, SAV stengiasi viską kontroliuoti, kad jaustųsi saugūs. Jie siekia tobulybės – ne tam, kad džiaugtųsi, bet kad nesuklystų.
Kaip tai veikia suaugusio žmogaus gyvenimą?
Šios savybės dažnai išryškėja per profesinį perdegimą, emocinį nutolimą nuo partnerio, nuolatinį nerimą ar depresiją. Kai kurie SAV kartoja savo vaikystės scenarijus: kuria santykius su žmonėmis, kurie yra emociniu požiūriu neprieinami, manipuliuojantys ar priklausomi.
SAV dažnai gyvena tarsi laukimo būsenoje – vis dar stebi, numato, kaip elgtis, kad būtų saugu. Deja, tai trukdo spontaniškumui, ryšiams ir laimei.
Gydymas ir atsigavimo kelias
Nors vaikystės patirties nepakeisime, SAV gali išmokti gyventi kitaip. Gijimo procesas nėra greitas, bet labai realus ir prasmingas.
1. Psichoterapija
Individuali terapija padeda atpažinti įsitikinimus, kilusius iš praeities, ir juos permąstyti. Tai taip pat saugi erdvė išreikšti emocijas, kurioms anksčiau nebuvo vietos.
2. Paramą teikiančios grupės
Savipagalbos grupės, tokios kaip Suaugę alkoholikų vaikai (ACA), suteikia priklausymą, kuriame galima dalintis patirtimi be baimės būti nesuprastiems.
3. Emocinė edukacija
Svarbu išmokti atpažinti, įvardinti ir reguliuoti emocijas. Tai galima daryti per sąmoningumo (mindfulness) praktiką, rašymą, refleksiją.
4. Sveikų santykių kūrimas
Ugdant ribas, mokantis pasitikėti palaipsniui ir pasilikti ištikimu sau net santykyje, SAV pradeda patirti tikrą, nekompensacinį artumą.
Nuo išgyvenimo prie gyvenimo
Atpažinkite savo istoriją: tai nėra kaltės paieška – tai kelias į supratimą.
Neleiskite praeičiai jūsų apibrėžti: jūs turite teisę kurti naujus gyvenimo scenarijus.
Ieškokite pagalbos: emocinis vienišumas nėra likimas – tai kvietimas ryšiui.
Praktikuokite savęs priežiūrą: kūnas ir emocijos turi atmintį – būkite sau geri.
Janet Geringer Woititz knyga „Suaugę alkoholikų vaikai“ atskleidžia, kaip gilios vaikystės žaizdos veikia dabartį – bet taip pat rodo, kad šios žaizdos gali virsti atjauta, galia, sąmoningumu. SAV nėra sugadinti – jie yra išgyvenę. O išgyvenusieji turi ne tik skausmą, bet ir jautrumą, gilumą bei drąsą, kuri gali tapti pagrindu visai naujai savęs istorijai.
Literatūra
Janet G. Woititz. Suaugę alkoholikų vaikai. Mijalba, 2004. ISBN: 9789955599111