Kai žmogus susiduria su neišmatuojamu psichologiniu skausmu, sąmonė kartais tampa per silpna jį sulaikyti. Tada įsijungia gilesnės, senesnės psichikos jėgos – mitinės, archetipinės, dažnai nematomos. Būtent šį vidinį, beveik šventą erdvėlaikį nagrinėja jungiškosios krypties psichoanalitikas Donaldas Kalschedas savo knygoje „Vidinis traumos pasaulis: archetipinė žmogaus dvasios gynyba“ (The Inner World of Trauma, 1996).
Tai knyga ne tik apie psichologines traumos pasekmes – tai žvilgsnis į tai, kaip siela kuria gynybines struktūras, kad išgyventų, ir kaip šios struktūros gali virsti kliūtimi gijimui, jei lieka neintegruotos.
Kas yra trauma ir kodėl ji tokia galinga?
Trauma – tai ne tik įvykis. Ji yra tai, kas lieka kūne ir sąmonėje po įvykio, kuris peržengė žmogaus galimybes jaustis saugiai, matomai ar išgirstai. Tai gali būti fizinė ar emocinė prievarta, staigus netekimas, ignoravimas, ilgalaikis nesaugumo jausmas.
Autorius pabrėžia: trauma pažeidžia psichikos vientisumą ne tik sąmonės lygmenyje, bet ir giliausiuose pasąmonės sluoksniuose. Dėl to jos padariniai dažnai nėra visiškai artikuliuojami žodžiais – jie išgyvenami sapnuose, kūne, regimose vidinėse figūrose ar net pasikartojančiose gyvenimo situacijose.
Vidinis pasaulis kaip psichikos gynybos aikštelė
Kai išorinis pasaulis tampa pavojingas, psichika kuria alternatyvią erdvę – vidinį traumos pasaulį. Tai savotiška vidinė „tvirtovė“, kurioje gyvena tiek apsauginės jėgos (archetipiniai gynėjai), tiek skausmingai atskirtos psichikos dalys – traumuotas vidinis vaikas, atskirta gyvybės energija.
Šis vidinis pasaulis dažnai būna struktūruotas mitologiškai – čia randame simbolių, figūrų, jėgų, kurios primena sapnus ar pasakas. Taip psichika bando išsaugoti esmę – tai, kas gyva – net jei tai kainuoja izoliaciją nuo išorinio gyvenimo.
Psichikos gynybos mechanizmai: saugūs, bet ne visada naudingi
D. Kalschedas aiškiai parodo: gynybinės struktūros, kurios išgelbėjo vaiką, suaugusiam žmogui gali tapti spąstais. Kai trauma neperdirbama, jos gynybiniai mechanizmai įsitvirtina kaip nuolatinis veikimo būdas:
- Disociacija – emocijų ir kūno atskyrimas nuo sąmonės. Asmuo gali kalbėti apie traumas be jokio jausmo arba net visai jų neatsiminti.
- Regresija – sugrįžimas į ankstesnius raidos etapus. Gali pasireikšti priklausomumu, infantilumu, baime priimti atsakomybę.
- Emocinė izoliacija – skausmas „užšaldomas“. Žmogus funkcionuoja išoriškai, bet viduje – emocinis vakuumas.
- Racionalizacija – bandymas logika paaiškinti tai, kas iš tikrųjų yra neišsakytas skausmas.
- Projekcija – neapdorotos emocijos „išmetamos“ į kitus, siekiant jų nepajausti savo viduje.
Šios strategijos padeda išlikti, bet ilgainiui jos riboja tikrą kontaktą su savimi, su kitais, su gyvybe.
Dvasingumas ir mitologija: ne metafora, o tikrovė
Vienas iš svarbiausių knygos autoriaus indėlių – parodymas, kad tikra trauma visada yra ir dvasinė. Kai išorinis pasaulis žiaurus, o vidinis tampa gynybinis, žmogus gali netekti gilios egzistencinės prasmės. Tuomet į pagalbą ateina archetipai, mitai, sapnai, simboliai.
Klasikinės mitologijos – Prometėjo, Persefonės, Orfėjo – tai ne senovės pasakos, o vidiniai žmogaus išgyvenimo scenarijai. Per juos žmonės ieško ne tik prasmės, bet ir būdo integruoti savo kančią į platesnį gyvenimo audinį.
Gijimas: kaip sugrįžti iš vidinio pasaulio
Gydymas prasideda tada, kai vidinis pasaulis pradeda leisti sąmoningai priartėti. Tai dažnai vyksta per saugų terapinį santykį, kuris leidžia iš naujo patirti tai, kas kažkada buvo nepakeliama.
Terapija padeda:
- atpažinti gynybos mechanizmus kaip anksčiau būtinus, bet dabar ribojančius;
- sugrąžinti jausmus į kūną;
- atkurti vidinį ryšį tarp „traumuoto vaiko“ ir suaugusio savęs;
- išgyventi ir integruoti skausmingus prisiminimus neperdegant.
Gijimo tikslas nėra „atsikratyti“ traumos, o įtraukti ją į gyvenimo istoriją kaip išgyventą, bet nebenevaldančią jėgą. Kitaip tariant, pakeisti traumos pasekmes.
Traumos gijimas – tai ne greitas „taisymas“, bet jautri, daug kantrybės reikalaujanti kelionė į gilesnį savęs supratimą. Štai keli svarbūs principai, kuriuos verta žinoti žmonėms, patyrusiems psichologinę traumą ir ieškantiems atsigavimo kelio:
1. Gynyba nėra tavo priešas – ji tavo sąjungininkė
Dažnai žmonės pyksta ant savęs dėl to, kad „neleidžia sau jausti“, „atsiriboja“, „vengia intymumo“ ar „viską analizuoja“. Tačiau šie elgesio modeliai kadaise padėjo išgyventi.
Ką daryti? Užuot kovoję su savo gynybos mechanizmais, pabandykite juos pažinti ir suprasti, kaip jie jus saugojo. Tik tada, kai išgyvensite pagarbą savo psichinei apsaugai, ji pradės atsitraukti.
2. Emocijos yra vartai, o ne kliūtis
Traumos paveikti žmonės dažnai jaučia baimę jausmams – pykti, liūdėti, net džiaugtis. Emocijos buvo užrakintos tam, kad nesprogtų. Bet būtent jos padeda grįžti į gyvą santykį su pasauliu.
Ką daryti? Pradėkite nuo saugių, mažų emocinių kontaktų. Tai gali būti muzika, filmų scenos, dienoraščio rašymas ar pokalbis su žmogumi, kuris nevertina ir netaiso. Leiskite emocijoms grįžti lėtai, jų nebijodami.
3. Vidinis pasaulis – tavo sąjungininkas, ne tik slėptuvė
Fantazijos, sapnai, vidiniai vaizdiniai – visa tai gali būti gijimo šaltiniai. D. Kalschedas pabrėžia, kad traumos vidinis pasaulis dažnai būna vaizduotės pripildytas, bet nesuprastas.
Ką daryti? Atkreipkite dėmesį į sapnus ar pasikartojančius simbolius. Veskite „vidinį dienoraštį“, kuriame fiksuotumėte ne tik įvykius, bet ir tai, kaip jaučiatės, ką matote vidiniuose vaizdiniuose. Tai būdas atkurti kontaktą su savo giluma.
4. Ryšys su kitu – gydantis ir būtinas
Trauma dažniausiai įvyksta santykyje. Todėl gijimas taip pat vyksta per santykį – su terapeutu, su artimais žmonėmis, su bendruomene.
Ką daryti? Ieškokite santykių, kuriuose galite būti pažeidžiami be baimės būti atstumti. Gydantis santykis nėra idealus – jis yra tikras, saugus ir palaikantis, net kai būna nepatogu ar nejauku.
5. Lėtumas yra būtinas gijimo sąlyga
Psichika netoleruoja spaudimo. Noras „greitai susitvarkyti“ dažnai kyla iš to paties sužeisto vidinio vaiko, kuris bijo būti atstumtas dėl savo žaizdų.
Ką daryti? Gerbkite savo tempą. Kartais sustojimas ar net regresas yra gijimo dalis. Neskubėkite „judėti toliau“, jei dar nesate pasiruošę. Gijimas vyksta spiralės, o ne tiesios linijos principu.
6. Dvasingumas – ne religija, o prasmės paieškos
D. Kalschedas kalba apie dvasinį išgyvenimų aspektą. Tai ne dogmos klausimas, o asmeninio ryšio su gyvenimo prasme, viltimi, grožiu atkūrimas.
Ką daryti? Ieškokite ritualų ar praktikų, kurios jus ramina ir suteikia gilumo pojūtį – tai gali būti gamtos buvimas, meno kūrimas, meditacija, malda, tylos valanda ar paprastas kvėpavimo pratimas. Visa tai padeda perrašyti santykį su trauma iš „chaoso“ į „prasmingą istoriją“.
Trauma sugriauna, bet ir atveria
Donaldas Kalschedas rodo, kad trauma nėra tik žala. Ji gali būti ir vartai į gilesnį savęs pažinimą, jei pasiryžtama ją pažinti, o ne slopinti. Vidinis traumos pasaulis – tai ir slėptuvė, ir lobynas. Į jį leidžiamės ne tam, kad ten pasiliktume, bet tam, kad susigrąžintume iš jo savo gyvybingumą, vaizduotę ir tikėjimą, kad būti gyvam – saugu.
Literatūra:
Donald Kalsched. Vidinis traumos pasaulis: archetipinė žmogaus dvasios gynyba. Vertė Viktorija Uzėlaitė. Vaga, 2016.