Prieraišumo elgesys ir tipai
Pirmieji mūsų kaip vaikų santykiai ir juose kylančios emocijos yra pamatas mūsų asmenybei. Tėvai arba globėjai turi lemiamą reikšmę psichologiniam vaiko vystymuisi, nes jie (geriausiu atveju) suteikia tam tikrą saugumą ir meilę, kurios negauname iš nieko kito. Tad mūsų emocinis gyvenimas ir sunkumai labiausiai priklauso nuo tokių ryšių ankstyvųjų patirčių.
Prieraišumas yra instinktyvus elgesys, galintis pasireikšti įvairia elgesio forma, kuriomis mes kaip vaikai dažniausiai užsiėmėme siekdami ir palaikydami norimą artumą. Kūdikiai jį pradeda rodyti ir jo siekia nuo 6 mėnesių iki maždaug 2 metų. Prisirišimui atsirasti ir jo stiprumui svarbiausi veiksniai yra pastovi socialinė sąveika su vienu asmeniu. Paprastai tai yra mama, tačiau tai gali būti bet kuris asmuo, prisiimantis motinos figūros vaidmenį.
Svarbiausias motinystės priežiūros aspektas yra būtent socialinė sąveika, o ne buitinė priežiūra (fizinis pasirūpinimas, maitinimas). Mamos, kurių kūdikiai yra saugiausiai prisirišę prie jų, yra mamos, kurios greitai ir tinkamai reaguoja į savo kūdikio signalus ir kurios su kūdikiais daug bendrauja abejų džiaugsmui. Dvylikos mėnesių vaikas, kuris gali gana laisvai tyrinėti keistoje nežinomoje situacijoje, naudodamas savo motiną kaip saugų pagrindą, ir kurio per daug nejaudina svetimo žmogaus atsiradimas, kuris suvokia savo motinos buvimo vietą jai nesant, ir kuris ją sveikina jai sugrįžus, yra saugiai prisirišęs, nesvarbu, kad jį kažkiek sutrikdo laikinas mamos nebuvimas, ar jis gali išbūti tik trumpus to laikotarpius.
Atėjus antriems metams ir prisirišimui neišsivysčius, prasideda problemos. Jas galima pastebėti iš vaiko elgesio svetimoje aplinkoje, emocinėse situacijose bei sąveikoje su globojančiu asmeniu. Prisirišimo figūrai esant neprieinamai ar tinkamai neatsakant (pavyzdžiui neguodžiant ir neapsaugant baimę keliančioje situacijoje), išsivysto nesaugus vengiantis prieraišumas (akivaizdus nesidomėjimas motinos grįžimu arba jos vengimu) arba nesaugus ambivalentiškas/neramus prieraišumas (dviprasmiškas atsakymas, pusiau norėjimas ir pusiau priešinimasis).
Kūdikystėje, vaikystėje ir paauglystėje pasitikėjimas (ar jo trūkumas) prieraišumo figūromis vystosi lėtai ir bet kokie lūkesčiai, atsirandantys per tuos metus, išlieka gana nepakitę visą likusį mūsų gyvenimą, ir tuos modelius perkeliame kitiems mums reikšmingiems asmenims – draugui, vadovui, romantiniam partneriui, žmonai ar vyrui, bei kitiems. Tuomet tvarkomės vienu ar keliais išmoktais būdais – atsiskirdami nuo savo jausmų, galbūt nuvertindami santykių svarbą arba pasirinkdami juos kontroliuoti, galbūt abejojame ar iš tikrųjų rūpime kitam žmogui ir ieškome tai patvirtinančių ženklų, o gal kaip tik stengiamės įtikti ar kitaip užsitarnauti jų meilę, palaikymą, pritarimą.
Suaugusiojo asmenybė
Mūsų suaugusi asmenybė yra rezultatas mūsų sąveikos su pagrindinėmis figūromis per visus mūsų nebrandumo metus. Taigi asmuo, kuriam pasisekė užaugti paprastuose geruose namuose su įprastai meilę rodančiais tėvais, visada žinojo žmones, iš kurių galėtų ieškoti palaikymo, paguodos ir apsaugos. Taip giliai yra įsitvirtinę tokie lūkesčiai, kurie ne kartą buvo patvirtinti, kad vėliau suaugusiam sunku įsivaizduoti kitokį pasaulį. Tai suteikia beveik pasąmoninį patikinimą, kad visada ir visur, kai tik gali kilti sunkumų, bus patikimų asmenų, kurie padės. Todėl toks žmogus pasitikės pasauliu užtikrintai ir, susidūręs su potencialiai nerimą keliančiomis situacijomis, greičiausiai jas veiksmingai spręs arba ieškos pagalbos.
Kitiems, užaugusiems kitomis aplinkybėmis, gali pasisekti kur kas mažiau. Kai kuriems pats rūpestingų ir palaikančių figūrų egzistavimas nežinomas; kitiems tokių figūrų buvimo vieta buvo nuolat neaiški. Daugeliu atvejų tikimybė, kad kitas asmuo atsakys palaikančiai ir apsaugos, geriausiu atveju yra rizikinga, o blogiausiu atveju – neegzistuojanti. Kai tokie žmonės tampa suaugusiais, nenuostabu, kad jie nepasitiki, jog svarbus asmuo kada nors bus tikrai prieinamas ir patikimas. Jų akimis pasaulis matomas kaip be komforto ir nenuspėjamas; ir jie atsako į jį arba atsitraukdami nuo jo, arba su juo kovodami. Mes atsakome atsitraukdami arba kovodami.
Tarp žmonių grupių, turinčių kraštutinės geros ar blogos patirties, yra žmonių, turinčių beveik begalinį tarpinės patirties spektrą, su atitinkamais lūkesčiais pasauliui. Pavyzdžiui, kai kurie galbūt sužinojo, kad prisirišimo figūra reaguoja paguodžiančiai tik tada, kai yra prijaukinta tai padaryti. Tada jie užauga manydami, kad visas tokias figūras reikia įkalbėti. Kiti galbūt vaikystėje sužinojo, kad norimo atsakymo galima tikėtis tik laikantis tam tikrų taisyklių. Jei taisyklės buvo nuosaikios, o sankcijos švelnios ir nuspėjamos, žmogus vis tiek gali drąsiai tikėti, kad parama visada bus prieinama. Tačiau kai taisyklės buvo labai griežtos ir jų buvo sunku laikytis, o kai sankcijos už jų pažeidimą buvo griežtos, ypač kai jose buvo grasinimų nutraukti paramą, pasitikėjimas greičiausiai išnyks.
Pastovaus nerimo arba nuolatinio nepasitikėjimo, pagrindinė priežastis bus ta, kad vaikystėje į mūsų prisirišimo elgesį buvo reaguojama neadekvačiai arba netinkamai, todėl vėlesniame amžiuje mažai tikimės kitų žmonių, prie kurių prisirišame, prieinamumo.
Kokios galimybės tai keisti?
Prieraišumo santykiai ir ankstyvųjų patirčių kokybė turi svarbų vaidmenį palaikant mus išvystyti savo potencialą ir įtakoja mūsų fizinę ir psichologinę gerovę. Susiformavęs prisirišimo stilius išlieka ir suaugusiojo amžiuje, atsikartoja pasąmoningai su kitais reikšmingais mums žmonėmis bei įtakoja mūsų savivertę. Praeities nebepakeisime, tačiau priimantis ir palaikantis santykis psichoterapijoje gali padėti atpažinti dominuojančius prieraišumo modelius bei juos aiškinti ir keisti, išjaučiant visas emocijas bei jausmus, ir taip gydant vaikystės žaizdas, kad šiandieną galėtume pradėti gyventi pilnavertį gyvenimą.
Literatūra
Ainsworth, M. D., Blehar, M., Waters, E., & Wall, S. (1978). Patterns of attachment.
Bowlby, E. J. M. (1969). Attachment & Loss: Volume I. Attachment.
Bowlby, E. J. M. (1972). Attachment & Loss: Volume II. Separation, anxiety and anger.
Bowlby, E. J. M. (1980). Attachment & Loss: Volume III. Loss, Sadness and Depression.