Kaip ankstyvieji ryšiai formuoja mūsų suaugusį gyvenimą
Pirmieji mūsų santykiai – su mama ar kitu globėju – padeda formuoti mūsų asmenybės pagrindą. Būtent šie ankstyvieji ryšiai moko pasitikėti, mylėti ir kurti saugius santykius. Jie taip pat daro didelę įtaką tam, kaip reaguosime į stresą, konfliktą ir artumą būdami suaugę.
Kas yra prieraišumas?
Prieraišumas – tai instinktyvus žmogaus poreikis būti artimame, saugiame santykyje. Kūdikiai pradeda reikšti prieraišumą nuo maždaug 6 mėnesių amžiaus, o jo vystymasis ypač svarbus per pirmuosius dvejus gyvenimo metus.
Svarbiausia ne vien fizinė priežiūra, o emocinė sąveika: jautrus atsakas į kūdikio signalus, džiaugsmas būti kartu, akių kontaktas, prisilietimai, balsas. Tokia emocinė jungtis padeda kūdikiui jaustis saugiai ir formuoja pasitikėjimą pasauliu bei savimi.
Saugus ir nesaugus prieraišumas
Kūdikis, kuris žino, kad mama ar kitas globėjas reaguos į jo emocinius poreikius, augs su tvirtu saugumo jausmu. Jis tyrinės pasaulį drąsiau, gebės nusiraminti ir pasitikės, kad sugrįžus į artimojo glėbį jis bus paguostas. Tai – saugus prieraišumas.
Tačiau jei globėjai neatsako tinkamai – atstumia, ignoruoja, ar reaguoja nenuosekliai – vaikas gali išsiugdyti nesaugų prieraišumo stilių:
- Vengiantis prieraišumas: vaikas rodo emocinį atsiribojimą, lyg jam artumas visai nesvarbus. Iš tiesų tai apsauginė strategija – jis išmoko, kad emocinis poreikis lieka be atsako.
- Ambivalentiškas (neramus) prieraišumas: vaikas nori artumo, bet kartu jo bijo. Jis tarsi nuolat tikrina, ar yra mylimas – prisiglaudžia, bet tuoj pat priešinasi, pyksta, reikalauja dėmesio.
Ilgainiui šie ankstyvieji modeliai virsta pasąmoninėmis nuostatomis apie santykius.
Kaip tai atsikartoja suaugusiojo gyvenime?
Prisirišimo modeliai dažnai „persikelia“ į suaugusiųjų santykius – tiek draugystes, tiek romantinius ryšius ar net darbo aplinką.
- Saugiai prisirišęs suaugęs jaučiasi vertas meilės, pasitiki kitais, geba kurti artimus, bet kartu laisvę leidžiančius ryšius.
- Vengiantis suaugęs gali vengti emocinio artumo, nuvertinti santykių reikšmę, būti emociškai neprieinamas ar itin savarankiškas.
- Ambivalentiškas suaugęs dažnai jaučia nerimą dėl artimųjų jausmų, trokšta artumo, bet bijo būti atstumtas, todėl tampa pernelyg priklausomas ar kontroliuojantis.
Tokie žmonės neretai gyvena su gilia abejone: „Ar tikrai manimi galima pasitikėti? Ar aš vertas meilės? Ar tikrai tas kitas žmogus manęs nepaliks?“
Kodėl tai svarbu suprasti?
Vaikystėje nuolat patiriant, kad mūsų emociniai poreikiai nėra matomi ar tenkinami, formuojasi įsitikinimai, kad pasaulis yra nepatikimas, pavojingas, nenuspėjamas. Tokie žmonės dažnai suaugę jaučia lėtinį nerimą, nepasitikėjimą, sunkiai pasiduoda artumui arba jį idealizuoja.
Tačiau čia svarbu pabrėžti – tai nėra nuosprendis visam gyvenimui. Nors šie prieraišumo modeliai įsišaknija giliai, jie gali būti kečiami, ypač saugiame, palaikančiame terapiniame santykyje.
Terapija – galimybė perrašyti vidinius ryšio modelius
Psichoterapija gali padėti pažinti savo prieraišumo stilių, atpažinti, kaip jis veikia dabartiniuose santykiuose, ir išmokti kurti saugesnius emocinius ryšius.
- Terapinis santykis dažnai tampa pirmu saugiu ryšiu, kuriame žmogus jaučiasi išgirstas, matomas, priimamas toks, koks yra.
- Šio ryšio dėka keičiasi ir vidiniai lūkesčiai: žmogus mokosi pasitikėti, būti švelnus sau, atpažinti ir reikšti savo poreikius be gėdos ar baimės.
- Taip žingsnis po žingsnio gyja senos žaizdos, o kartu keičiasi ir savivertė, gebėjimas kurti brandesnius santykius bei susidoroti su gyvenimo iššūkiais.
Mūsų praeities ryšiai palieka pėdsakus. Bet jie nebūtinai turi lemti mūsų ateitį. Atpažinus, kaip veikia mūsų prisirišimo modeliai, mes galime rinktis: sąmoningiau kurti santykius, augti ir gyti. Supratimas tampa pirmu žingsniu į pokytį.
Literatūra:
Ainsworth, M. D., Blehar, M., Waters, E., & Wall, S. (1978). Patterns of Attachment
Bowlby, J. (1969). Attachment and Loss: Vol. I – Attachment