Kas yra prisirišimas?
Prisirišimas – tai žmogaus įgimtas emocinis poreikis kurti saugius, stabilius ryšius su kitais. Ši sąvoka remiasi britų psichoanalitiko John Bowlby teorija, kuri pabrėžia, kad ankstyvas ryšys su pagrindiniu globėju (dažniausiai motina) formuoja mūsų gebėjimą mylėti, pasitikėti ir būti šalia kitų.
Pirmieji santykiai – kūdikystėje ir vaikystėje – tampa vidiniais veikimo modeliais, pagal kuriuos vėliau mezgame ryšius su partneriais, draugais, vaikais, net kolegomis.
Prisirišimo stiliai
Šiuolaikinėje psichologijoje dažniausiai išskiriami keturi prisirišimo stiliai:
- Saugus prisirišimas
Žmogus jaučiasi gerai tiek būdamas artimuose ryšiuose, tiek vienas. Jis geba pasitikėti, išlaikyti ribas, būti emociškai prieinamas ir kartu savarankiškas. - Nerimastingas (anksčiau vadintas – ambivalentišku)
Šiam stiliui būdingas nuolatinis nerimas, kad būsi paliktas, nepakankamai mylimas. Ryšiai tampa intensyvūs, emocingai permainingi, kartais persmelkti pavydumo, kontroles, desperatiško prisirišimo. - Vengiantis (nesaugus)
Ryšiai dažnai patiriami kaip pavojingi ar varžantys. Tokie žmonės išmoksta pasikliauti tik savimi, slopina jausmus, vengia emocinio artumo ir gali atrodyti šaltoki ar nutolę. - Dezorganizuotas prisirišimas
Chaotiškas elgesys ryšiuose – trokštama artumo, bet tuo pat metu jo bijoma. Dažnai atsiranda po traumuojančių, nesaugių vaikystės patirčių (pvz., smurto, apleistumo). Gali pasireikšti ir nerimo, ir vengimo elementais.
Prisirišimas ir kasdienybė: kaip tai pritaikyti?
Prisirišimo modeliai atsispindi visur – ne tik intymiuose santykiuose, bet ir darbe, draugystėse, bendravime su vaikais. Štai keli žingsniai, kaip tai tyrinėti patiems:
- Atpažinkite savo modelį. Ką darote, kai jaučiatės nesaugiai ryšyje? Nutolstate? Kabinatės? Pykstate?
- Mokykitės kalbėti apie savo jausmus, net jei tai baisu. Pradėkite nuo: „Kai tu…, aš jaučiuosi…“
- Kurti saugius ryšius – tai ne tik pasirinkti „tinkamus žmones“, bet ir patiems tapti prieinamais, pastoviais, pagarbius ryšius palaikančiais asmenimis.
- Ieškokite terapijos, jei jaučiate pasikartojančius sunkumus ryšiuose – tai ženklas, kad jūsų vidiniai veikimo modeliai nori būti išgirsti ir perrašyti.
Kaip psichoterapija padeda?
Prisirišimo modeliai formuojasi ankstyvame amžiuje, bet nėra „nuosprendis visam gyvenimui“. Suvokdami ir dirbdami su savo prisirišimo stiliumi, galime mokytis kurti sveikus, artimus ryšius – ir psichoterapija šiame kelyje yra viena veiksmingiausių priemonių.
1. Sąmoningumas ir refleksija
Pirmas žingsnis – atpažinti, kaip reaguojate santykiuose:
- Kaip jaučiatės, kai kas nors jus kritikuoja?
- Ar jums sunku pasitikėti?
- Ar trokštate artumo, bet stumiate kitus tolyn?
Terapija suteikia saugią erdvę šiems klausimams tyrinėti be vertinimo.
2. Emocijų reguliavimas
Ankstyvos traumos ir nesaugūs prisirišimai dažnai palieka sunkumų tvarkantis su emocijomis. Psichoterapijoje mokomasi atpažinti savo jausmus (nerimą, pyktį, kaltę), toleruoti juos, išreikšti sveikais būdais.
3. Gydomasis terapinis santykis
Terapinis ryšys – tai „gyva repeticija“, kur klientas gali pirmą kartą patirti, ką reiškia būti priimtam, suprastam ir nenuteistam. Terapeutas tampa „saugia baze“, kuri padeda iš naujo mokytis artumo, ribų, pasitikėjimo.
Pasak klinikinės psichologės Sue Johnson (emocinės priklausomybės terapijos kūrėjos), „saugus prisirišimas – tai ne silpnumas, o sveikų, emociškai atsparių suaugusiųjų pagrindas“.
Prisirišimo teorija nėra tik apie vaikystę – tai viso gyvenimo kelionė į gilesnį ryšį su savimi ir kitais. Psichoterapija gali tapti tuo saugiu uostu, iš kurio mokomės plaukti į tikrą artumą. Tai – ne greitas procesas, bet gydantis, keičiančiai gilus.